Mūsų projektai dažniausiai finansuojami Europos Sąjungos lėšomis. Per daugelį metų pradėjome gerai išmanyti tokio finansavimo principus, įgudome pildyti paraiškas, ir jaučiamės dėkingi, kad tokios paramos gauname.

Tačiau negalime nematyti dviejų dalykų. Pirmasis – kad paramos skyrimo mechanizmas galėtų būti patogesnis ir labiau pritaikytas tiems, kurie norėtų jos gauti, pavyzdžiui, pirmą kartą. Ir antrasis – kad verslumo ugdymas nukreiptas į pernelyg siaurą žmonių ratą.

Papasakosiu plačiau apie kiekvieną iš jų.

Parašyti paraišką – viena, o gerai įgyvendinti projektą – visai kas kita

Pradėsiu nuo klausimo. Kaip manote, ar logiška, kad sportininkus į olimpiadą atrenka pagal jų pasiekimus? Šuolininkus – pagal jų gebėjimą peršokti aukščio kartelę, Virgilijų Alekną – už tai, kad numetė diską toliau nei 68 metrus.

Tačiau jei sportininkai pretenduotų į paramą iš ES fondų, norėdami ir toliau vykdyti sportinę veiklą, jie turėtų pateikti išsamų planą, kaip sieks tobulinti savo sportinius pasiekimus. Jiems tektų pristatyti vertintojams ne tik treniruočių tvarkaraštį, bet ir aprašymą, kokį poveikį Virgilijaus pasiekimai turės Lietuvos visuomenei, kaip jis pasieks nacionalinių Lietuvos sporto tikslų. Prie viso to jis turėtų parengti ir sklaidos planą.

„Kas pajudins šį nepajudinamą akmenį, gaus pusę karalystės ir princesės ranką“, – vienoje pasakoje tarė karalius. Joje nepajudinamo akmens pajudinimo rungtyje varžėsi trys princesės rankos siekiantys jaunikaičiai. Atrodytų, kaip susijęs akmuo ir šeimyninis gyvenimas? Tikriausiai karalius, kaip bet kuris tėvas, nori, kad jo dukra būtų laiminga, o jos santuoka taptų to girdėto „ilgai ir laimingai gyveno“ pradžia. Ką su tuo turi bendro nepajudinamas akmuo? Prie šio klausimo dar grįšime.

O štai apie verslumą Lietuvoje. Didžioji dalis verslumą skatinančių veiklų šalyje finansuojama ES struktūrinių fondų. Užtat juos administruojanti agentūra dažnai prašo pateikti tai, ko neprireiks projekto įgyvendinimo metu, ir projekto paraiškoje įrašyti sakiniai dažnai niekaip neužtikrina projekto metu vykdomų veiklų kokybės.

Ar paraiškoje įrašius „Visos veiklos bus vykdomos atsižvelgiant į lygiateisiškumo principus“ arba „visi projekto partneriai vienodomis sąlygomis bus įtraukti į projekto valdymo sprendimų priėmimą“ reiškia, kad projekto vykdytojas užtikrins absoliučią lygybę (jau neklausiant, ar tai apskritai įmanoma) arba šimtaprocentinį visų įtraukimą į kiekvieno sprendimo priėmimą?

Kad ir kaip sunku, o kartais – ir neįmanoma būtų vadovautis tokiomis nuostatomis vykdant projektą, šis sakinys turi būti paminėtas jūsų paraiškoje. Kitu atveju net geriausi jūsų sportiniai (ar kitos srities) pasiekimai nepadės gauti finansavimą.
Tai – tik vienas iš pavyzdžių, jų yra ir daugiau. Todėl siūlau pradžiai pripažinti, kad veiklos plano parengimas ir veiklų organizavimas yra du skirtingi dalykai. Kasdienybėje juk tai suprantame: neskambiname muzikos grupei ir nesakome „Atsiųskite savo repertuaro aprašymą, mes su kolegomis paskaitysime ir atsirinksime mums labiausiai tinkančius“.
Esu tikra, jog taip neturėtų būti ir projektų finansavimo srityje. Turėtume suvokti, kad žodžio menas yra atskira sritis, kurioje dirba jos profesionalai.

Grįžkime prie pasakos. Joje įžvelgiame daugelį dalykų: jaunuoliai trokšta princesės rankos; jaunuoliai turi konkuruoti, ieškoti kooperacijos būdų jiems neįmanoma; žaidimo taisykles nustato karalius; karalius nebūtinai pats žino, kaip laimėti žaidimą.

Ir šiuos dalykus pasakos klausytojas priima kaip duotybę – jų nesvarsto. Agentūra kaip duotybę „papasakoja“ apie projekto atrankos kriterijus, jų nesvarstydama, ir tik gavusi paraiškas vertina, kuri geresnė, kuris jaunuolis pajudino nepajudinamą akmenį. Nei agentūra, nei paraiškų teikėjai nesvarsto, ar tikrai turėtume tokiu būdu veikti. Niekas neklausia, kas sukūrė dabartinę paraiškų vertinimo sistemą ir ar ji vis dar atitinka žmonių poreikius.

Versliais skatiname būti… Verslius žmones

Visuomenės verslumo ugdymą būtų galima palyginti su, pavyzdžiui, sportinio aktyvumo ugdymu. Tai – visuotinė siekiamybė. Kalbėdami apie sportinio aktyvumo skatinimą turime mintyje, kad siekiame ne vien sportininkų, bet ir vaikų, paauglių, senelių, specialių poreikių turinčių žmonių – pavyzdžiui, turinčių didelį antsvorį – sportavimą.
Pripažinkime: antsvorį turintis žmogus neretai jį turi būtent dėl to, kad ne itin mėgsta sportuoti. Pakvietęs jį pabėgioti Vingio parke dažnai nepasieksi norimo rezultato. Netikite – nueikite šeštadienio rytą į Vingio parką ir suskaičiuokite, kiek sportuojančių žmonių turi antsvorį.

Kaip skatinantys sportinį aktyvumą turi ieškoti būdų motyvuoti pasyvius žmones sportui, taip ir verslumo skatintojai turėtų orientuotis į įvairesnius žmones.

Esu tikra, kad verslumo ugdymo objektas yra žmogus: jo žinios, gebėjimai ir nuostatos, – o ne nauji juridiniai ūkio subjektai. Jei orientuosimės tik į ūkio subjektus, visuomet jausime, kad neprasminga ugdyti pernelyg jaunų, pernelyg senų, turinčių per mažą IQ ar silpnus socialinius gebėjimus žmonių verslumą… Deja, remdamasi savo asmeniniais pastebėjimais ir „PriceWaterhouseCoopers“ bei „Verslo iniciatyvos“ parengta ataskaita „Centralizuotos verslumo ugdymo ir skatinimo sistemos stebėsenos ir operatyvinio koordinavimo vykdymas, 2012“ galiu patvirtinti, kad šiuo metu švietimo ministerija savo finansuotais projektais siekia Ūkio ministerijos tikslų, kviesdama ugdyti verslumą tų, kurie kas mėnesį dalyvauja verslumo konkurse, „Start-up camp“ ar verslo akseleratoriuje. O ką daryti tiems, kurie mokosi kolegijose ar trečiojo amžiaus universitetuose? Ką daryti tiems, kurių akyse nematyti Donaldo Trump‘o kibirkštėlių?

P.S. Neturiu jokių rimtų sąsajų su sportu, tik labai mėgstu aerobiką.